Jonìnės (šalutinis kirčiavimo normos variantas – Jõninės) – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena, švenčiama birželio 24 d. Joninių šventimas glaudžiai susijęs su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis.

Daugelyje šalių ši šventė ir tam tikros jos tradicijos siejasi su ikikrikščioniškomis vasaros saulėgrįžos šventėmis. Dėl to daugelyje šalių švenčiama šv. Jono išvakarėse, naktį iš 23 į 24 d. Lietuvoje tai Rasos arba Kupolės, Latvijoje – Lyguo. Rytų slavų tradicijoje siejama su Kupala, anglosaksų kraštuose vadinama Midsummer, vokiškuose – Mittsommerfest. Panašaus pobūdžio šventė Sobatina švęsta senovės Italijoje Palės garbei, Panonijoje vadinta palilia. Keltai šventė Beltane šventę (“Saulės sugrįžimas”). T. Narbutas rašė, kad prūsai šventę Kekirio šventę, kuri panaši į slavų Kupalą.

2003 m. Rasos ir Joninių diena Lietuvoje paskelbta nedarbo diena.

Papročiai

Viena svarbiausių ir labiausiai plaplitusių Europos šalyse Joninių tradicijų yra laužų kūrenimas, paprastai naktį iš 23 į 24 d. Piečiausiai Joninių laužų kūrenimo tradicijos siekia Alikantę ir Torevjechą. Kartu su Joninių laužais, kai kur degintas ir besisukantis ratas, saulės simbolis. Taip pat paplitusi jaunuolių šokinėjimo per Joninių laužą tradicija (pvz., Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje). Tai tiek drąsos išbandymas, tiek prietaras, kad peršokimas per laužą išvalo, apsaugo nuo ligų. Tikėta, kad kuo daugiau šokančių per laužą, tuo poveikis didesnis, o jei per laužą šoks pora tai ji netrukus susituoks.

Priklausomai nuo regiono paplitę ir kiti papročiai:

• lėlės, iškamšos deginimas (pvz., Airijoje, Prancūzijoje, pietų Lenkijoje, Ukrainoje);
• merginų šokiai apie laužą naktį (pvz., Baltarusija, Palenkė);
• vainikų leidimas į vandenį (Krokuva, Mazovija, Latvija);
• maudynės (Baltarusija);
• puošimasis augalų vainikais (pvz., Lenkijoje, Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Lietuvoje).